Lietuvoje trūkstant suvirintojų, metalo konstrukcijų gamintojai nerimauja, ar nepritrūks kvalifikuotų darbuotojų – nors šalies profesinių mokyklų ruošiamų specialistų lyg ir turėtų pakakti, ne visi baigę mokslus pasirenka šį karjeros kelią. Nuo suvirintojo darbo jaunimą atbaido ne tik noras užsidirbti greitai ir nesitepant rankų, bet ir motyvacijos stoka, teigia metalo apdirbimo atstovai.
„Šiuo metu situacija darbo rinkoje yra tokia, kad pamačius gerą suvirintoją ar šaltkalvį skubame jį įdarbinti, net jei tuo momentu nežinome, ar turime jam darbo. Labai trūksta gerų, kvalifikuotų suvirintojų“, – komentuoja Rokiškio rajone veikiančios „Pandmetos“ direktorius Aurelijus Ragauskas.
Dėl šios priežasties metalo konstrukcijų gamintojai noriai bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis – ne tik priima studentus praktikai, bet ir siūlo darbo vietas šiems vos baigus mokslus.
„Kol kas daugiausia bendradarbiaujame su Rokiškio profesinio mokymo centru, norėtume užmegzti ryšius ir su kitomis profesinėmis mokyklomis. Jaučiame savotišką pasididžiavimą, kad buvęs mūsų įmonės darbuotojas šiuo metu pats dirba profesinio mokymo centre ir moko jaunuolius šios profesijos, o neretai vasarą, laisvu nuo pamokų metu prisijungia padirbėti, kad neprarastų įgūdžių ir galėtų gerąją patirtį perduoti jaunimui“, – sako A. Ragauskas.
Pašnekovo teigimu, pabendravus su profesinių mokyklų dėstytojais tenka išgirsti, kad nors suvirintojo profesija tebėra paklausi, baigus mokslus ją pasirenka vis mažiau jaunuolių.
„Šiuo metu jaunimas labai blaškosi. Ateina pabandyti savaitę, mėnesį, žiūrėk, jau išvažiuoja į užsienį laimės ieškoti. Gal trūksta noro dirbti – dauguma jaunimo nori dirbti kuo lengviau ir iškart daug užsidirbti, o gal kažkokio susidomėjimo. Laimei, dar yra suvirintojų, kurie labai domisi šia sritimi, ieško informacijos internete, prašo papildomų priedų prie suvirinimo įrangos, kad tik galėtų išbandyti naujus darbo metodus. Iškart matosi, kad žmogus yra užsidegęs, tačiau tokių vis mažiau ir mažiau“, – dalinasi įmonės vadovas.
Pradėti nuo mokyklos suolo
Kad suvirintojo darbas nėra lengvas, rodo ir šioje srityje dirbančių vyrų gausa – moteriškos lyties atstovės prie suvirinimo įrangos vis dar yra retenybė.
„Tai nėra švarus darbas. Visų pirma, virinant yra didelis karštis, nuo tokio darbo gali ir oda nudegti, patamsėti. Be to, reikia ir kantrybės, ir ištvermės – pavyzdžiui, virinant dažnai vargina nepatogi kūno poza, karštis ir dūmai, gali ir koks metalo lašas ant kūno nutikšti, bet turi pabaigti pradėtą darbą, kad nesugadintum virinamos siūlės. Realiai suvirintojams dėl darbo kokybės reikia ne tik turėti žinių ir įgūdžių, bet ir retkarčiais pakentėti“, – pabrėžia A. Ragauskas.
Pasak jo, norint sudominti jaunimą suvirintojo darbu, ko gero reikėtų pradėti nuo mokyklos suolo – kuo daugiau moksleiviams rodyti tikrą gamybinių įmonių darbą, leisti susipažinti su kuo daugiau įvairių profesijų.
„Atvažiuoja vaikai iš savo dar pakankamai jauno ir švaraus pasaulio ir pamato realybę – metalo konstrukcijų gamykloje apstu ir dulkių, ir kitų nešvarumų. Vienus tai atbaido, o kitus gali ir sudominti – štai kur sukuriami įspūdingi įrenginiai, kuriais vėliau naudojasi dar didesnės gamyklos. Tokių moksleivių ekskursijų gamykloje metu neslepiame, kad mums yra didelė garbė gaminti įrenginius, kuriais naudojasi tūkstančius darbuotojų turinčios gamybinės įmonės“, – pastebi pašnekovas.
Paklaustas, ar profesinių mokyklų ruošiamų specialistų žinios yra pakankamos, A. Ragauskas pabrėžia – vien teorijos suvirintojams nepakanka, šiai specialybei itin svarbi praktika.
„Ateina turintys gerą pagrindą, tačiau suvirintojas tampa geru specialistu tik per patirtį. Kuo daugiau praktinės patirties turi dirbti pradedantis suvirintojas, tuo jam lengviau darbe. Neužtenka tik mokyklos suteikiamų užduočių, reikia ir papildomai pasipraktikuoti – ar namų garaže, ar atliekant praktiką įmonėje. Metalo virinimas turi įtraukti, nes tai nėra vien skirtingų detalių sujungimas – tai visa metalo apdirbimo kultūra“, – pastebi jis.
Suvirintojo darbas skirtingose įmonėse taip pat gali būti įvairus – vieni dirba prie sunkiosios žemės ūkio technikos remonto, kiti – gamina metalo konstrukcijas, treti – virina laivus, kranus ir net strateginius objektus. Kuo aukštesnės kvalifikacijos specialistas, tuo didesnės ir darbo galimybės.
„Esame nestandartinių įrenginių gamintojai, tad suvirintojui tenka pabūti ir šaltkalviu, ir inžinieriumi – reikia ir brėžinius mokėti skaityti, ir kai kurias detales pasiruošti, nors tam turime ir atskirus paruošėjus bei šaltkalvius, ir pagalvoti, kaip tas skirtingas detales sujungti į visumą. Turime tiek universalių, kaip juokaujame, karių, kiek reta gamybinė įmonė turi – būtent ši įgūdžių ir patirties įvairovė yra itin didelis privalumas tiek įmonei, tiek patiems darbuotojams“, – sako „Pandmetos“ direktorius.
„Aš be Tavęs kaip…“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti aktyvesnį verslo įmonių ir profesinių mokymo įstaigų bendradarbiavimą, plečiant partnerysčių tinklą bei didinti profesinių mokymo įstaigų patrauklumą ir jų absolventų įsidarbinimo galimybes. Taip pat dalinamasi geraisiais profesinių mokymo įstaigų ir verslo įmonių bendradarbiavimo pavyzdžiais. Europos Sąjungos investicijomis nuolat modernizuojamos profesinio mokymo įstaigos ir gerinama jų infrastruktūra visoje Lietuvoje. Kampanija finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis.
