Lietuva

• Nepakankamai kokybiškas savanorystės (įskaitant virtualią savanorystę) organizavimas:

Lietuvoje suformuluoti savanoriškos veiklos įstatymo pakeitimai, įsigalioję 2024 m., įvardina koordinuojančiąsias ir priimančiąsias organizacijos, kaip pagrindinius savanorystės organizavimo veikėjus. Koordinuojančiųjų ir priimančiųjų organizacijų vaidmenys savanorystės organizavimo procese įgauna skirtingas perspektyvas ir įpareigoja užtikrinti savanorystės kokybišką įgyvendinimą. Iki šių įstatymo pakeitimų organizacijos savanoriškos veiklos kokybe (įskaitant virtualią savanorystę) rūpinosi pavieniui, bendrai neanalizuodamos darbo su savanoriais principų, atskirai pagrįsdamos ir neskirdamos laiko savanorystės planavimui ir strategijai savo kasdieniuose procesuose. Lietuvoje veikiančios savanoriškos tarnybos programos – Jaunimo savanoriška tarnyba (nuo 2018 m.) ir Europos Solidarumo Korpusas (nuo 2000 m.) kėlė savanorystė kokybę, tačiau tik tam tikrose srityse arba tik nedaugelyje organizacijų. Istoriškai susiklostė, kad savanoryste (įskaitant virtualią savanorystę) Lietuvoje rūpinosi tam įsikūrusios vietinės NVO ir kelios pagrindinės savanorius telkiančios NVO, kurios dalyje Lietuvos užtikrino daugiau ar mažiau įtraukius ir kokybiškus savanorystės organizavimo procesus.

Bendro supratimo apie savanorystės (įskaitant virtualią savanorystę) kokybišką organizavimą ir tarp šių organizacijų nepakanka, stokojama susitarimų, aiškių savanorystėje išnaudojimo ar savanoriams pataikavimo ribų. Nesudarius galimybių ir neinvestavus į savanorių koordinavimo kokybės standartą (įskaitant virtualią savanorystę) ir į bendrai prieinamas savanorystės koordinavimo priemones, tokias kaip tam tinkamas puslapis, apibrėžtos dalyvavimo sąlygos, organizacijų duomenų bazė ir pan. savanorystė liktų atskirų organizacijų iniciatyva, vyrautų nesusikalbėjimas, nepajėgumas savanorystės temą atstovauti remiantis bendru supratimu, savanorių pritraukimas neužtikrinant jų išlaikymo ir aplaidumas savanorystės organizavimo procesuose taip pat susitarimams palaikyti bendrai Lietuvoje nebūtų sąlygų. Taip pat kokybės standarto neturėjimas prieinama forma sukelia painiavos ir nesusikalbėjimo tarp organizacijų. Nesprendžiant Lietuvoje savanorių koordinavimo kokybės klausimo ir toliau savanoriai gali būti išnaudojami, ar nepakankamai palydimi savanorystės eigoje. Šio projekto rėmuose numatoma sukurti savanorių kokybės standartą ir nacionalinę virtualios savanorystės bazę savaplatforma.lt puslapyje, kuris būtų lengvai prieinamas visoms savanorius priimančiosioms ir koordinuojančiosioms organizacijoms.

• Įvairaus tipo (pvz. NVO, valstybinių institucijų, verslo įmonių) organizacijų atskirtis savanorystės temoje:

Savanorystė įgyvendinama skirtinguose valstybės veikimo sektoriuose – NVO ir valstybinėse įstaigose, taip pat organizuojama įmonių savanorystė ir kt.. Stokojant bendradarbiavimo ir sutarimo, kas yra kokybiškas savanorystės koordinavimas, skirtinguose sektoriuose kyla nepagrįstų įsivaizdavimų ir abejonių apie kitų sektorių veiklą savanorystės temoje, pvz. jog verslo įmonių savanorystė yra tik pasinaudojimas NVO; arba, jog valstybinėse įstaigose savanoriams imituojamos užduotys; arba, jog NVO iš tiesų moka atlyginimus, bet vadina tuos pačius žmones savanoriais. Neišdiskutavus ir nesutarus, kas yra savanorystė ir kaip ji koordinuojama, kyla pavojus, kad pati savanorystė yra menkinama, išlieka tarpsektorinis nepasitikėjimas, ypač savanorystę koordinuojančiomis NVO.

Tokie atvejai, kaip dailiojo čiuožimo federacijos pranešimas spaudai, jog mažai apmokama darbuotoja iš tiesų buvo savanorė ir elgėsi netinkamai renginio metu, tik didina visuomenės nepasitikėjimą savanorystės reiškiniu, o ir nėra sutarimo, kurio pagrindu, būtų galima kreiptis į sporto federaciją su klausimais ir kritika dėl netinkamos savanorystės sampratos ir nekokybiško savanorių koordinavimo proceso.

• Koordinuojančių ir priimančių organizacijų gebėjimų ir darbo su savanoriais būdų stoka organizuojant savanorišką veiklą:

Nors per eilę metų yra organizacijų Lietuvoje, siekiančių užtikrinti kokybišką savanorystės

organizavimą, tačiau dar ir šiandien yra organizacijų, kurios neatpažįsta, jog savanoriai yra atskira organizacijos veiklos sritis, kuriai reikalingos specifinės žinios ir gebėjimai. Įsitvirtinant savanoriškos veiklos įstatymų pakeitimui kyla didelis poreikis savanorius priimančiosioms ir savanorius koordinuojančiosioms kokybiškai koordinuoti savanorystę ir užtikrinti ilgalaikės savanorystės procesus. Tam reikalingi bendrai sutarti supratimai, kurie leistų darbe su savanoriais organizacijoms vadovautis tais pačiais principais, turėti pakankamai gebėjimų ir įgūdžių palydėti savanorius ir skirti tam tinkamus resursus. Mokymų programomis projekte numatoma užtikrinti savanorystės

koordinavimo principų suvienodinimą ir savanorių koordinavimui reikalingų įrankių įgijimą. Mokymų metu organizacijos turės išskirtinę galimybę bendradarbiaudamos tarpusavy gilinti kompetencijas ir atrasti vidinius išteklius savanorių koordinavimui. Neturint bendros mokymų programos ir mokymų savanorių koordinatoriams kyla pavojus neturėti pakankamai būdų, įgūdžių ir išteklių kokybiškam savanorystės koordinavimui. Esant mokymosi stokai tik idėjiniam lygmeny organizacijos pagrįstų savanorių koordinavimo procesus ir praktiniam įgyvendinimo lygmeny vyrautų eklektika bei dalies organizacijų negebėjimas dirbti su savanoriais.

Projekto rezultatai:

• VšĮ „Actio Catholica Patria”
• VŠĮ Sava visiems