Lietuva

Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Lietuva tapo viena pagrindinių pabėgėlius, ypač moteris ir vaikus, priimančių šalių. Nuo 2024 m. lapkričio mėn. Lietuvoje buvo registruota daugiau nei 91 000 pabėgėlių iš Ukrainos – tai didžiausias migracijos srautas šalies istorijoje. Daugiau nei 70 % jų sudaro moterys, dažnai atvykstančios su vaikais. Nors krizės pradžioje buvo imtasi skubių veiksmų, o visuomenė pademonstravo solidarumą, ilgalaikė šių asmenų integracija kelia daug sudėtingesnius iššūkius, reikalaujančius koordinuotos ir nuoseklios paramos.

Ukrainietės moterys Lietuvoje susiduria su daugiasluoksniu pažeidžiamumu. Dauguma jų atvyko patirdamos stiprų stresą – atskirtos nuo partnerių ir šeimos, su vaikais, patyrusios traumų ir jaučiančios nežinią dėl ateities. UNHCR atliktas poreikių vertinimas parodė, kad 26 % Ukrainos pabėgėlių patiria psichologinių sunkumų, turinčių įtakos jų kasdieniam gyvenimui. Tai patvirtina ir Lietuvoje veikianti NVO „Open Nations“ – daugiau nei 20 % savaitgalio šeimų stovyklų dalyvių savo psichoemocinę būklę įvertino prastai arba labai prastai (1 ar 2 balai iš 5).

Nors 81 % naujai atvykusių ukrainiečių migrantų Lietuvoje turi aukštąjį išsilavinimą, daugeliui nepavyksta įsidarbinti pagal kvalifikaciją, o tik 8 % dirba aukštos kvalifikacijos darbą. Pagrindinės kliūtys – kalbos barjerai, vaikų priežiūros galimybių trūkumas ir daug laiko reikalaujantis persikėlimo procesas.

Ukrainietės moterys dažnai tampa vienintelėmis šeimos maitintojomis, todėl jos patiria emocinį išsekimą ir profesinę stagnaciją – tai gilesnės integracijos krizės požymiai. Situaciją apsunkina ir visuomenės nuostatų kaita. Krizei slūgstant, auga lūkesčiai dėl integracijos rezultatų. Moterys pabėgėlės, kurios ir taip kovoja su traumomis, turi rūpintis vaikais ir pakelti su persikėlimu susijusių rūpesčių naštą, susiduria su didėjančiais visuomenės lūkesčiais, nesant adekvačių paramos struktūrų. Integracijos lėtumą lemia ne tik riboti ištekliai ar valdžios veiksmai, bet ir nuolatinė nežinomybė dėl karo. Daugelis ukrainiečių migrantų, tikėdamiesi greitai grįžti į tėvynę, nesiryžo mokytis kalbos, persikvalifikuoti ar aktyviai įsitraukti į bendruomenę. Nors tai suprantama, tai užkirto kelią jų integracijai. Tačiau karui užsitęsus ir nesimatant jo pabaigos, vis daugiau moterų Lietuvą pradeda matyti kaip ilgalaikę ar net nuolatinę

prieglobsčio vietą – todėl jų poreikiai keičiasi.

Migrantų vaikai, ypač paaugliai, taip pat tyliai išgyvena su integracija susijusius sunkumus. Nors formaliai jie lanko mokyklas, jų dalyvavimas dažnai būna paviršutiniškas.2023 m. MDPI publikuotas tyrimas apie tai, kaip buvo organizuotas šių vaikų mokymo procesas Lietuvoje, parodė, kad geresnių rezultatų pasiekė tos savivaldybės, kurios sparčiai įdarbino ukrainietiškai kalbančius mokytojus ir suteikė psichologinę bei kalbinę pagalbą. Tačiau mokyklose dauguma vaikų vis dar negauna jiems reikalingos emocinės paramos.