Šiandien Ukrainoje jau yra apie 936 tūkst. veteranų – 3 proc. visos suaugusiųjų populiacijos, kuriems reikia įvairaus lygio pagalbos. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė, nes eilė vis ilgėja. Nuo karo nukentėjusių ukrainiečių gyvybes kasdien gelbsti medikai, tačiau į gyvenimus sugrąžina reabilitacija. Šiame kelyje Lietuva – partnerė, kartu su ukrainiečiais kurianti veiksmingą reabilitacijos ekosistemą: atnaujinami centrai Lvive, Dnipre ir Žytomyre, diegiamos tarptautiniais principais grįstos reabilitacijos metodikos, rengiami mokymai specialistams. Ši programa – tai ilgalaikis įsipareigojimas padėti ne tik fiziškai gyti, bet ir grįžti į darbą, šeimą, bendruomenę. Tai patvirtina pačių ukrainiečių gijimo istorijos.
Statistika rodo, kad realus reabilitacijos poreikis Ukrainoje auga sparčiau nei galimybės ją suteikti. Iki 2024 m. pabaigos apie 366 tūkst. ukrainiečių gavo reabilitacijos paslaugas, bet tai buvo tik dalis tų, kuriems jų reikėjo. Pernai metų pradžioje šaliai reikėjo bent 7 800 reabilitacijos lovų, kad būtų patenkinta minimali paklausa.
Pasaulio sveikatos organizacija dar 2024 m. įspėjo apie staigiai didėjantį traumų, protezavimo ir reabilitacijos poreikį Ukrainoje. Per pirmuosius šių metų mėnesius pagalbą gavo tik daugiau nei 144 tūkst. pacientų, iš jų 56 tūkst. – stacionare.
Viena šeima prieš karo padarinius
2023-iaisiais netoli Bachmuto pasienietis Jaroslavas patyrė minos sprogimo sukeltą stuburo traumą. Po operacijų Ukrainoje prognozės buvo slogios: lovos režimas, gretutinės ligos, jokios aiškios vilties. Šeima ieškojo pagalbos tarptautinėse programose – visur išgirdo „ne“: per sunku, per sudėtinga. Lietuva buvo vienintelė, kuri pasakė „taip“. Jis buvo gydomas Vilniaus universiteto Santaros klinikose.
„Jei nebūtume tuomet važiavę, nežinau, ar šiandien turėtume tai, ką turime. Lietuvoje niekas neklausė, kiek laiko pasiliksime – pasakė, kad, jei reikės, standartinį 70 dienų reabilitacijos laikotarpį bus galima pratęsti“, – prisimena Iryna Ivanets, Jaroslavo žmona.
Per tris mėnesius Jaroslavas visiškai savarankiškai pradėjo persėsti į neįgaliojo vežimėlį. Vietoj skubios vertikalizacijos buvo taikytas laipsniškas, saugus kelias: pirmiausia – rankų jėgos ir ištvermės stiprinimas, kad vyras galėtų pats pakilti ir judėti. Reabilitacija taip pat padėjo suvaldyti skausmą, pagerinti miegą ir stabilizuoti gretutines būkles. Taip pat buvo suteikta psichologinė pagalba ne tik jam, bet ir artimiesiems.
„Tuomet pirmą kartą manęs kažkas paklausė, kaip jaučiuosi aš, nes turėjau būti pagrindinė vyro atrama. Tas rūpestis man buvo nepaprastai svarbus“, – sako Iryna.
Šeima iki šiol dėkingai prisimena žmogišką santykį ir kantrų, aiškų specialistų bendravimą apie kiekvieną reabilitacijos etapą – kas vyksta dabar ir kas laukia toliau.
„Vilniuje Jaroslavui iškart parūpino vežimėlį ir vaikštynę – ne tik šiandienai, bet ir ateičiai. Ukrainoje apie tokį sprendimą dar negalvota – realiai laukti būtų tekę pusantrų metų“, – priduria ji.
Lietuvos tikslas – ilgalaikė strategija, o ne vienkartinė pagalba
Jaroslavo istorija – deja, ne vienintelė. Ji parodė, ką reiškia visapusiška reabilitacija: ne procedūrų skaičius, o išsaugotas žmogaus orumas, atgauta savarankiškumo kontrolė ir tikras sugrįžimas į gyvenimą.
Būtent tai suprasdama Lietuva dar 2024 m. inicijavo programą „Sužeistų ir nuo karo nukentėjusių asmenų reabilitacija ir reintegracija Ukrainoje“. Pagrindinis programos finansuotojas – Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondas (LTAID).
Programą CPVA įgyvendina bendradarbiaudama su Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių reabilitacijos ekspertais, dėmesį skirdama ne tik reabilitacijos centrų „plytoms“, bet ir „minkštajai“ daliai: procesų valdymui, tarptautinių standartų diegimui, komandiniam darbui ir specialistų mokymams, siekiant didinti ir gerinti reabilitacijos pajėgumus šalyje, kad ukrainiečiai galėtų gauti reikalingą pagalbą namuose, šalia artimųjų.
„Mūsų tikslas – ne pavienės sėkmės istorijos, o sukurti veikiančią sistemą. Dirbame su specialistais ir institucijomis, kad Ukraina pati sistemingai rūpintųsi savo žmonėmis. Kas išmatuojama – tą galima pagerinti: todėl akcentuojame objektyvius reabilitacijos rezultatų rodiklius, komandų kompetencijas ir modelių plėtrą“, – sako Artūras Žarnovskis, CPVA programos „Co-Create Future of Ukraine“ vadovas.
Mažais žingsniais atgal į gyvenimą
Ukrainos medikai kasdien susiduria su itin sunkiais ir sudėtingais padariniais – viskas nuo nudegimų iki galvos bei stuburo traumų. Reabilitacija čia – ilgas kelias iš naujo mokantis gyventi: atsikelti, persėsti, apsitarnauti, judėti, bendrauti. Kad šis kelias veiktų, reikia trijų atramų: aiškių metodikų, komandos, kuri dirba kartu, ir nuoseklaus plano kiekvienam žmogui.
„Būtent tam ir skirti mokymai. Jie vyksta tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje pagal realias galimybes ir poreikius. Tema nenulemia vietos: svarbiausia, kad konkrečiu metu būtų prieinami reikalingi lektoriai ir galėtų atvykti tinkami specialistai. Per pastaruosius mėnesius vyko sesijos apie stuburo ir galvos traumų padarinius, nudegimų reabilitaciją, sužalojimus nuo minų sprogimų ir jų komplikacijas, taip pat tarptautines manualinės terapijos metodikas“, – priduria A. Žarnovskis.
„Matome abipusę naudą. Tokie centrai kaip Lvivo „Unbroken“ jau yra lyderiai teikiant amputacijų reabilitacijos paslaugas – iš jų mokomės ir mes. Todėl jungiame lektorių komandas, kad žinios judėtų abiem kryptimis“, – pabrėžia Mariana Varkaliene, CPVA mokymų projekto vadovė.
Tik už ligoninės durų prasideda kasdienybė, nuo kurios dažnai priklauso, ar reabilitacija „prigis“. Todėl programoje daug dėmesio skiriama artimųjų įgalinimui: psichologinei pagalbai, praktiniam mokymui (kaip saugiai kilnoti, padėti persėsti, organizuoti buitį), konsultacijoms dėl socialinės integracijos (darbas, švietimas, bendruomenės ištekliai). Taip siekiama, kad po gydymo žmogus grįžtų ne į nežinią, o į aiškiai suplanuotą gyvenimo etapą.
Nors pagal CPVA vykdomą Lietuvos reabilitacijos programą yra skatinamas Lietuvos ir Ukrainos specialistų bendradarbiavimas, Jaroslavo gydymo Lietuvoje ši programa nefinansavo.
