Šią juodą valandą, kai agresorė Rusija puola laisvės keliu pasukusią Ukrainą ir grasina visam laisvam pasauliui, dvasios stiprybės važiuokime semtis į Lazdijus. Šiame pasienio mieste krauju aplaistytą ir brangią mums visiems Sausio 13 dieną atidarytas Laisvės kovų muziejus, sukrečiančiai įtaigiai pasakojantis šio krašto ir visos Lietuvos laisvės kovų prieš okupantus istoriją.
Palyginti nedidelis Centrinės projektų valdymo agentūros kartu su Lazdijų rajono savivaldybe įgyvendintas muziejaus projektas, kuriam iš Europos Sąjungos struktūrinių ir investicijų fondų skirta beveik 300 tūkst. eurų, yra tikra sėkmės istorija, Lietuvai padovanojusi išskirtinį ir unikalų muziejų.
Suprato, kad į rankas pateko tikras lobis
Jaukioje Vytauto gatvelėje iš tolo šviečia sniego baltumo muziejaus pastato fasadas, kuris ryškiai kontrastuoja su viduje saugomomis tamsiomis šio namo paslaptimis. Pro langus dieną naktį žvelgia namo šeimininkai – Petrauskų šeima. Jų atvaizdai iš archyvinių nuotraukų nugulė ant lango užuolaidų – veikia taip, kad praeiti pro šalį sunku.
Kažkada čia buvo jaukus šeimos būstas ir virė gyvenimas, kurį nutraukė karas ir okupantai, šiame pastate įkūrę NKVD, KGB būstinę ir kalėjimą, o sovietmečiu – milicijos ir blaivyklos patalpas. Tiesą pasakius, tinkamesnės vietos Laivės kovų muziejui sunku būtų ir rasti.
„Kai namo rūsyje pamačiau išlikusias KGB kalėjimo kameras, sovietmečio laikų tupyklą, kalinių pasivaikščiojimo kiemelį ir kitas autentiškas detales, iš karto supratau, kokį lobį čia turime. Tokių „stribynų“ (rus. istrebitel – naikintojas) Lietuvos miesteliuose buvo nemažai, tačiau išlikusių autentiškų – vienetai“, – pasakoja muziejaus ekspoziciją kūrusios bendrovės „Ekspozicijų sistemos“ vadovas Vilius Juozas Lunevičius.
Tarsi to būtų maža, dar daugiau sukrečiančios autentikos buvo rasta, kai kieme vietoje buvusių garažų pradėjo kilti muziejaus fondų saugyklos pastatas. Statybos atvėrė kapavietę, kurioje buvo rasti trijų sušaudytų partizanų kūnai. Šiuo metu jie identifikuojami, o kartu rasti asmeniniai daiktai tapo muziejaus eksponatais.
Per namo istorija – apie tautos laisvės kovas
Taip šis istorijos paženklintas namas tapo tuo „veikiančiu asmeniu“, per kurio istoriją muziejuje pasakojama apie visos tautos laisvės kovas, sovietų okupaciją, tremtis, ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, Sąjūdį.
Laimingai susiklostė, kad išliko gausus ne tik Petrauskų šeimos dokumentų, nuotraukų archyvas, bet ir giminių išsaugoti šiuose namuose stovėję modernūs „Art deco” stiliaus svetainės baldai, dabar tapę muziejaus ekspozicijos dalimi. Visa namo statyba nuo pat pradžių 1930 metais buvo detaliai fiksuojama šeimą rėmusio giminaičio kunigo iš Amerikos atsiųstu fotoaparatu. Vėliau namas buvo nuomotas įvairioms įstaigoms ir privatiems asmenims: jame veikė valgykla, Ūkininkų rūmų poskyris ir net pirmasis Lazdijuose privatus odontologijos kabinetas.
Atėjus sovietams, šeima buvo ištremta, jų namas nacionalizuotas ir paverstas saugumiečių būstine, kur buvo tardomi, kankinami ir kalinami režimui besipriešinantys krašto žmonės, tarp jų – ir Lazdijų apylinkėse veikę Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanai.
Petrauskų šeimos istorija – tik viena iš daugelio sukrečiančių istorijų, kurias įvairiomis formomis ir priemonėmis pasakoja muziejus. Tam tarnauja ir informacinę funkciją atliekantis interjeras, garso ir apšvietimo efektai, menininko Manto Kazakevičiaus sukurtos skulptūrinės detalės, skaitmeniniai ekranai, interaktyvūs terminalai.
Žingsnis po žingsnio muziejuje atsiveria daugialypiai informacijos, emocijų, vaizdų klodai. Petrauskų svetainėje lydi kasdienio gyvenimo garsai, ramūs pokalbiai, palydimi arbatos puodelyje skambčiojančio šaukštelio skambesio, nors pasigirdęs beldimas į duris jau tarsi nieko gero nežada.
Rūsyje, į kurį kalinius, tarsi bulvių maišus, nuleisdavo iki šių dienų išlikusiu betoniniu pandusu, girdėti gilus žmogaus kvėpavimas – tai video instaliacija, vaizduojanti vienoje iš kamerų ant žemės gulintį žmogų ir jo sapnus. Jis sapnuoja tėvynę, mėlyną dangų, savo kankintojus ir tardymus. Kamerose skamba kalinių liudijimai, partizanų dainos, pasakojama apie kituose Lietuvos miestuose veikusius KGB kalėjimus.
Lankytojas nėra pasyvus stebėtojas
Ekspozicijos autorė dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė ypatingą vaidmenį muziejaus interjere skyrė sendintam veidrodžiui, ant kurio plokščių specialia technika atspaustos nuotraukos, laiškai, dokumentai. Veidrodžio atspindžių transformuojamoje erdvėje, skaitydami informaciją ar žiūrėdami nuotraukas, lankytojai nuolat mato ir save, kaip šios istorijos dalyvius, o žmonės iš praeities (vidinės veidrodžio pusės) tarsi klausia – o kaip pasielgtum tu?
Gyvo ir įtaigaus muziejaus kūrėjai sako, kad toks muziejus turi ne tik pasakoti, kaip mūsų tėvai ir seneliai gynė Lietuvos laisvę, bet ir kelti klausimus, kaip šiandien kiekvienas iš mūsų pasielgtų, jei reikėtų ginti laisvę, pasirinkti pusę.
„Laisvė nėra duotybė – tai mūsų kasdienė pareiga, kurią turime įprasminti savo darbu, tikėjimu ir susitelkimu. Kova už laisvę, kaip matome, nėra praeities sąvoka”, – pabrėžia V.J. Lunevičius.
Šiame muziejuje net galima pasimatuoti Laisvę – kokio dydžio ji yra, atsisėdus į milžiniško dydžio krėslą, kuris žaismingai iškreipia patalpos mastelį ir kviečia pamąstyti apie tai.
Šiandien mes vėl turime pasirinkti pusę ir ją visuomet, kol esi gyvas, gali pasirinkti.
Su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – 1990 m. kovo 11 d. į namus susigrąžinome Laisvę!
Nuotraukų autorius – A. Liaukus
