Nors Lietuvos regionuose vis dar jaučiamas didelis medikų, ypač šeimos gydytojų, trūkumas, didžioji dalis jų, nors ir kilę iš mažų miestų, pasirenka dirbti didmiesčiuose. Gydytojai neslepia, kad netolygus medikų pasiskirstymas miestuose ir rajonuose lemia medicinos paslaugų kokybę. Tačiau tie, kurie lieka rajonuose, gyventojų akimis, kur kas nuoširdžiau atlieka savo darbą. Šeimos gydytojas Marius Šilinskis bei odontologė Monika Lukošaitė pasidalijo, kodėl pasirinko darbą atokiau nuo didžiųjų miestų.
Didžiausias paskatinimas – noras dirbti lėčiau Šeimos gydytojo Mariaus Šilinskio karjera medicinos srityje prasidėjo Skuodo pirminės sveikatos priežiūros centre (Skuodo PSPC), kuriame gydytojas dirbo kelis mėnesius. Atsiradus galimybei grįžti į gimtąjį miestą Pakruojį, nekilo dvejonių – tolimesnį savo karjeros kelią M. Šilinskis pasirinko tęsti ten – Pakruojyje gydytojas darbuojasi jau penkerius metus.
„Studijuoti mediciną paskatino tai, kad jau mokyklos laikais itin traukė gamtos mokslai, kurių žinias buvo galima pritaikyti gyvenime. Vėliau supratau, kad medicina yra būtent ta sritis, kurioje susijungia visi gamtos mokslai, o žinias galima pritaikyti praktikoje suteikiant pagalbą žmogui. Žinoma, didelę įtaką mano pasirinkimui padarė ir tai, jog mama bei močiutė – akušerės“, – pasakoja gydytojas.
Marius Šilinskis
M. Šilinskis šiuo metu turi per 2500 pacientų. Kasdien jis konsultuoja visus, prie kabineto durų jo laukiančius nuo ankstyvo ryto. Šeimos gydytojas priduria, kad priima tiek registruotus pacientus, tiek ir tuos, kuriems reikalinga skubi pagalba. Be viso to M. Šilinskis yra ir gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas.
Šeimos gydytojo teigimu, pasirinkimą dirbti mažesniame miestelyje lėmė noras gyventi lėtesniu gyvenimo tempu. Reikšmingai skiriasi ir bendravimas su pacientais – M. Šilinskis įsitikinęs, kad mažesniame miestelyje gydytojai turi kur kas glaudesnį ryšį su pacientais.
„Nesu didmiesčio gyvenimo mėgėjas, man daug maloniau yra gyventi mažesniame miestelyje, kuriame vyrauja ramybė, lėtesnis gyvenimo tempas, o pasigedus šurmulio ar pramogų visada galima sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į didesnį miestą. Be to, mažesniame miestelyje gydytojo ir paciento ryšys visada bus artimesnis, nes per tą laiką jau pažįsti visus ateinančius“ , – sako M. Šilinskis.
Apie gydymo paslaugų kokybę gydytojas atsiliepia dvejopai. Jo teigimu, pirminių sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, nesvarbu, ar jos suteikiamos didmiestyje ar mažesniame mieste, yra vienoda. Tačiau to negalima pasakyti apie antrinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas, kurių kokybės skirtumą lemia gydytojų specialistų stoka rajonuose. Stengdamasis dėl savo miesto žmonių, artimiausiu metu gydytojas keltis dirbti į didmiestį neketina.
„Čia turiu įsipareigojimų ne tik kaip gydytojas – priklausau ir Pakruojo rajono savivaldybės tarybai. Džiaugiuosi galėdamas visokeriopai padėti rajono, kuriame augau, žmonėms“, – teigia pašnekovas.
Darbas dideliame mieste niekada netraukė Tuo tarpu gydytoja odontologė Monika Lukošaitė dirba keliuose skirtinguose miestuose. Karjerą pradėjusi gimtojoje Tauragėje, neužilgo ėmė važinėti ir į gretimus miestelius. Šiuo metu gydytoja papildomai dirba Pagėgiuose ir Eržvilke, kur trečius metus iš eilės eina vyriausios gydytojos pareigas.
„Šiuo metu neturiu minčių keltis dirbti į didesnį miestą. Smagu, kad kiekvieną kartą važiuodama į darbą nestoviu kamščiuose, pravažiuoju gražius Lietuvos miškus ir pievas. Gamtos apsuptis ir čia esančių žmonių nuoširdumas mane skatina pasilikti“, – sako ji.
M. Lukošaitė prisipažįsta, kad niekada nesvajojo tapti gydytoja, o odontologės specialybę Lietuvos sveikatos mokslų universitete pasirinko todėl, kad mokyklos laikais puikiai sekėsi biologija. Kaip prisimena pati, karjeros pradžia nebuvo lengva.
„Kai pradėjau dirbti buvo sudėtinga priprasti prie naujo, dar neįprasto režimo – pradžia visada būna sunki ir kartu jaudinanti. Keletą mėnesių po darbo būdavau labai pavargusi, kol adaptavausi prie krūvio. Per dieną dažniausiai priimu 14–20 pacientų, o priklausomai nuo gydymo, odontologo kėdėje intensyviai dirbant praleidžiu ilgas valandas“, – sako pašnekovė.
Monika Lukošaitė
Nors tam tikroms procedūroms tenka siųsti pacientus į didesnius miestus, mažesniuose gydymo paslaugų kokybė nėra prastesnė. Priešingai, pašnekovė džiaugiasi turėdama artimesnį ryšį su savo pacientais.
„Man patinka, kad čia žmonės labai geri – visada dėkoja, kad atvažiuoju. Susisiekimas su didesniu miestu iš mažesniųjų dažniausiai sudėtingas, tad žmonės tikrai džiaugiasi, kai gydytojai atvažiuoja pas juos. Suprantama, kad mažame mieste niekada nebus tokios medicinos paslaugų pasiūlos, kokia šiuo metu yra dideliuose Lietuvos miestuose, tačiau tame yra ir savų privalumų – pacientams nereikia taip ilgai laukti eilėse, operatyviau išrašomi vaistai, gydytojo ir paciento santykiai paremti didesniu abipusiu ryšiu ir pasitikėjimu“, – teigia M. Lukošaitė.
Gydytojams apsispręsti likti dirbti regionuose padeda ir nuolatinės Europos Sąjungos investicijos į teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės tobulinimą. Jau dabar regionuose atnaujinama sveikatos ir kita viešoji infrastruktūra kuria ne tik palankesnes darbo sąlygas, bet ir atveria kokybiškesnio gyvenimo galimybes.
„Ką regi(J)onas?“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama suteikti gyventojams daugiau žinių apie Lietuvos regionuose ES fondų lėšomis sukurtą ar atnaujintą infrastruktūrą ir atsiradusias kokybiško gyvenimo galimybes. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
