Kai Tetyana pirmą kartą pravėrė reabilitacijos centro „Checkpoint“ duris Ukrainoje, ji jautėsi visiškai vieniša. Vyras – fronte, miestas – okupuotas, o ant rankų – mažametė dukra. „Net kai jau buvome kartu, jis vis tiek miegodavo padėjęs kojas ant grindų, – prisimena Tetyana apie savo vyrą Volodymyrą, Ukrainos kariuomenės karį. – Sakė, jam reikia jausti žemę, kad įsitikintų – jis vis dar čia, gyvas.“
Tetyanos ir Volodymyro istorija – tai jautrus pasakojimas apie meilę, karo paliktas žaizdas ir stiprybę. Volodymyras kovojo dar 2014-aisiais, kai prasidėjo kariniai veiksmai Kryme. Sugrįžęs iš fronto jis užsisklendė – bendravo tik su artimaisiais, vis daugiau laiko leido tyloje. Jo pasaulis susitraukė iki darbo ir namų. Tetyana kantriai padėjo jam sugrįžti į įprastą gyvenimą jų kaimelyje Zaporižios srityje. Jie susituokė, susilaukė dukros. Atrodė, kad blogiausia – jau praeityje.
Tačiau 2022-ųjų vasario 24-ąją viskas vėl pasikeitė. Prasidėjus plataus masto rusijos invazijai, Volodymyras dar kartą išvyko į frontą, o Tetyana su mažamete dukra liko okupuotoje teritorijoje. Po mėnesio joms pavyko pabėgti į Zaporižią, palikus viską, ką turėjo.
Naujo gyvenimo pradžia buvo sunki. Tetyana turėjo viena rūpintis vaiku, kurti gyvenimą iš naujo ir tuo pačiu metu palaikyti vyrą, kuris dar kartą išgyveno karo siaubą. Ji pradėjo pastebėti jo elgesio pokyčius.
„Dažnai jo nesuprasdavau, – sako ji. – Kai grįždavo trumpam, pirkdavo kariuomenėje valgomą maistą – daug, dideliais kiekiais. Prikraudavo šaldytuvą, nors mums jo net nereikėjo.“
Šįkart Tetyana suprato – viena ji nebepajėgs padėti. Kasdienis stresas, apšaudymai, rūpestis dėl vyro ir naujas gyvenimas ją išsekino. Jai pačiai reikėjo pagalbos.
Būtent tada Tetyana sužinojo apie projektą „Checkpoint“ – reabilitacijos centrą Ukrainoje, teikiantį visapusišką pagalbą karo veteranams ir jų šeimoms. Ji užregistravo dukrą į vaikų užsiėmimus „Aliarmyka“ erdvėje, o pati pradėjo lankytis pas psichologę.
„Psichologė pasiūlė daugiau kalbėtis su vyru, klausti, domėtis, – pasakoja ji. – Civiliai ir kariai gyvena tarsi skirtinguose pasauliuose. Mes galime miegoti, ilsėtis. Jie – nuolat budrūs, gyvena išgyvenimo režimu.“
Anot Tetyanos, maži bendravimo pokyčiai davė rezultatą: „Anksčiau tik rašydavome žinutes. Bet pastebėjau, kad tolstame. Psichologė patarė siųsti nuotraukas, balso žinutes, vaizdo įrašus. Kai pradėjau siųsti balso žinutes, viskas pasikeitė. Jis išgirdo mano balsą – ir tapo artimesnis.“
Psichologė Iryna Talko, dirbanti „Checkpoint“ reabilitacijos centre, pabrėžia, kaip sunku dirbti su aktyviai tarnaujančiais kariais: „Jie neturi laiko, saugios aplinkos, galimybių atsipalaiduoti. Todėl dirbame daugiausia mokydami juos savipagalbos metodų.“
Kadangi Volodymyras kol kas negali kreiptis į psichologą, Tetyana jam padeda tuo, ką išmoko savo terapijoje. Tačiau ji viliasi – po demobilizacijos jis ras kelią pas specialistus.
„Fronto patirtys – tai, apie ką nepapasakosi artimiesiems. Jos per sunkios. Bet psichologas gali padėti išlieti skausmą, palengvinti vidinę naštą ir padėti vėl atsiverti artimiems“, – sako ji.
Tetyanos gyvenimas vis dar nelengvas. Būna dienų, kai vienatvė slegia, kai atrodo, kad nebeištvers. Bet ji nepasiduoda. Terapija ją sustiprino – ir net padėjo rasti džiaugsmo akimirkų.
„Terapija pakeitė mano gyvenimą, – sako ji, – pataisė santykius su vyru, tėvais, vaiku. Visiems mums sunku vienas kitą suprasti. Bet terapija mane išmokė žengti pirmą žingsnį. Kartais viltis prasideda nuo vieno pokalbio.“
„Checkpoint“ – tai unikalus projektas, pirmą kartą Ukrainoje apjungęs psichologinę, teisinę, fizinę ir socialinę pagalbą karo veteranams bei jų šeimoms. Per vienerius metus pagalba suteikta jau daugiau nei 1600 žmonių.
Projektą įgyvendino Atviros Lietuvos fondas kartu su Zaporižios karo-politinių tyrimų laboratorija (angl. Ukraine NGO “Labaratory of Military-Political research and Reconstruction”). Iniciatyvą finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija, o administruoja Lietuvos Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA).
